Lietuvos pelkės

Pelkės – vienas įdomiausių, mažiausiai pažintų Lietuvos kraštovaizdžių. Pelkių aplinka unikali: tai nei sausumos, nei vandens erdvė. Pelkės – tai mūsų aplinkos filtrai, retų, unikalių gyvūnų ir augalų buveinės. Beveik visos Lietuvos girios paverstos į ūkinius, medieną tiekiančius miškus, didelė dalis jų apskritai virtę pievomis, arimais – tiek ten tos gamtos belikę. Tik pelkėse galima pajusti nenugalimą gamtos alsavimą, jos nenutrūkstamą ratą.

Pelkių įvairovė – stulbinanti. Palyginkite juodalksniais apaugusius raistus ir aukštapelkių plynes. Įdomiausia, kad neretai viename pelkės masyve galim pamatyti keletą labai skirtingų pelkės tipų. Pakraštyje – ūksmingi, viksvomis apžėlę raistai, pritvinkę drėgmės, su tarp medžių telkšančiu vandeniu. Vėliau raistas pamažu pereina į samanomis apaugusią aukštapelkę su retomis neūžaugomis pušaitėmis, kol galiausiai viduryje nebelieka ir pušų, tik samanota lyguma, kurioje telkšo nedidelės balos – ežerokšniai.

Tik tas, kas nebuvo pelkėje arba neturi fantazijos, gali pamanyti, kad pelkės – tai beverčiai tyrlaukiai. O tas, kuris pasiryš klampoti pelkėje, ar saulėtą vasaros dieną, ar darganotą rudenį, pamatys ir pajus pelkės žavesį, ir neliks abejingas jos unikalumui.